?

Log in

No account? Create an account
Previous Entry Share Next Entry
2009.07.04 žygis buvusia geležinkelio trasa Pabradė - Pastovys
kadagys
Na, pagaliau suradau laisvą minutę parašyti pirmą savo "ataskaitą", nors nuo paties žygio praėjo keturios savaitės. Bet geriau vėliau, nei niekada. Dar siaučiant žiemos speigams pagalvojau, kad vasarą, atradus laisvą dieną, reiktų pėsčiomis pakeliauti po įdomias Rytų Lietuvos vietas. Tyrinėjant žemėlapį akis užkliuvo už jame pažymėto geležinkelio Pabradė-Pastovys (balt. Postavy) ruožo. Pasidomėjęs plačiau jo istorija sužinojau labai įdomių jo istorijos aplinkybių , tame tarpe - ir jo atsiradimo. 1915 m., vykstant I pasauliniam karui, per Lietuvą nusirideno jo frontas ir ilgam nusistovėjo ruože Pastovys - Adutiškis. Siekdami palengvinti karinių atsargų pristatymą, Lietuvą užėmę kaizerinės Vokietijos kariai nuo Pabradės iki Pastovio nutiesė geležinkelio liniją. Tarpukariu ji, tuo metu buvusios lenkų valdžios, buvo sujungta su Bologojės-Siedlcų linija. Sovietmečiu ji ilgai priklausė Baltarusijos geležinkeliams, XX a. aštuntajame dešimtmetyje Didžiasalyje buvo pastatyta plytų gamykla bei nutiesta atšaka Adutiškis - Didžiasalis, o geležinkelis nuo Pabradės iki Adutiškio buvo perduotas Baltijos geležinkeliams. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dalis linijos atsidūrė Baltarusijos teritorijoje. Sienų nustatymo klausimu dėl Adutiškio stoties ir geležinkelio vyko aršūs abiejų valstybių ginčai, kurie baigėsi pasidalinus po vieną Adutiškyje buvusį geležinkelio kelią. Vizų režimas labai apsunkino susisiekimą, todėl 2000 m. iš Didžiasalio išvyko paskutinis traukinys, o po penkių metų buvo išardyti ir bėgiai. Beja, Baltarusijoje traukinių eismas šioje linijoje vis dar vyksta iki Lentupio. Prie Adutiškio - visai šalia sienos, todėl vykstan ja reikia turėti pasieniečių leidimą.
Taigi, nutariau pėsčiomis nukeliauti  nuo Pabradės buvusia geležinkelio linija iki Gelednės, pasižvalgyti Gelednės miško biosferos poligone, kuris yra viena iš nedaugelio Lietuvoje likusių vietų, kur gali sutikti kurtinius, o vėliau keliuku nueiti iki Šutų, kurie jau yra šalia plento. Pusę šešių buvau Bezdonių stotyje, kur po lengvo lietučio pasirodė lyg ir sėkmingą dieną žadanti vaivorykštė.


Netrukus atvyko traukinys ir, kelios minutės po šešių ,aš jau fotografavau jį Pabradės stotyje.



Dangus buvo giedras ir jokių nemalonumų, bent jau artimiausiu metu, nežadėjo. Susirasti buvusį geležinkelį nebuvo sunku. Ryškiai matomas iš karto aukštyn kylantis išsišakojimas tik praėjus viaduką, o už kelių šimtų metrų prasideda vietoje geležinkelio neseniai nutiestas pėsčiųjų ir dviratininkų takas, einantis lygiagrečiai Švenčionių plento iki Pavoverės. Norintiems lengvai pasivažinėti - tikrai rekomenduoju.





Tik judėti reikėtų atsargiai, nes kelią kerta daugybė nedidelių traukinių, judančių jiems vieniems matomais geležinkeliais.



Pavoveverėje pėsčiųjų ir dviratininkų trasa baigiasi ir tada puikiai pasimato, kaip greitai gamta atsikariauja žmogaus iš jos atimtą teritoriją.



Čia kažkada buvo Pavoverės geležinkelio stotelė.


Iš karto už Pavoverės pirmą kartą kertu Švenčionių plentą.


Netrukus ėjimo sąlygos vėl kiek pagerėja, nes buvęs geležinkelis naudojamas kaip kaimo keliukas. Iš pirmo žvilgsnio nepagalvotum, kad čia kažkada pūškavo traukiniai, tačiau viską išduoda kai kur vis dar suversti seni pabėgiai ir iki šiol nuolat apie save primenantis specifinis geležinkelio kvapas. Prie Baliulių trasa pirmą kartą kerta Meros upę. Ši vieta yra ypač vaizdinga, išlikęs tiltas - irgi įdomus.







Kažkur netoliese stūkso Baliulių piliakalnis, tačiau nusprendžiu, kad, dėl labai tankios augalijos, labai ilgai jo teks jieškoti, todėl patraukiu toliau. Netrukus prieinu antros pervažos vietą, kuri mane pasitinka neseniai vykusiais kelio rekonstrukcijos darbais, kurių metu nukasta nemažai buvusio geležinkelio pylimo.



Perėjęs per plentą randu medinį stalą su suolais, todėl pasinaudoju proga šiek tiek užkasti. Tada, iš jau kuris laikas apsiniaukusio dangaus, pasipylė lietus. Teko kuo greičiau ieškoti palapinsiaustės, o kai kuriuos elektroninius prietaisus paslėpti. Judant toliau ryškėjo miško pokyčiai. Prie Baliulių buvusius lapuočių tankumynus pakeitė gražūs pušynai. Staiga prieš mane ant kelio išbėgo stirna. Kurį laiką žiūrėjome vienas į kitą, tačiau, kaip visada nelaiku, kuprinės gilumoje suskambo telefonas. Kol aš jį suradau ir pakalbėjau su nerimaujančia antrąja puse, stirna dingo. Ant kelio liko daugybė jos paliktų pėdsakų. Artėjau prie Zalavo kaimo, žinomo kaip J.Pilsudskio gimimo vieta. Aplink jį šiuo metu yra tiesiamas aplinkelis, dalis - buvusia geležinkelio trasa.



Netrukus trečią kartą kertu plentą. Kitas taškas - Gelednė. Vėl pasikeičia aplinka - dominuoja pelkingos pievos, kuriose garsiai klykia gražuolės gervės. Pasiekiu antrą tiltą per Merą.



Dar už vieno posūkio pamačiau dvi lenteles, kurios man pranešė dvi naujienas - gerą ir blogą. Gerą - kad pasiekiau Gelednės miško biosferos poligoną.



Ir blogą - kad aš į jį nepateksiu, nes tai yra valstybės sienos apsaugos zona ir į ją patenkama tik su leidimu, kurio aš, aišku, neturėjau.



Taigi, kelionę teko nutraukti ir grįžti atgalios, tačiau mąstau apie leidimo gavimą ir maršruto pratęsimą. Iš viso pirmyn ir atgal sukoriau apie keturiasdešimt kilometrų per aštuonias valandas. Pamačiau tikrai gražių vaizdų, kurių keliaudamas automobiliu tikrai nebūčiau pamatęs, todėl tai tikrai ne paskutinis toks prasiėjimas.